Vėl susijungiant su jūra

Tie iš mūsų, kurie daug laiko praleidžiame belangėse konferencijų salėse, aptardami vandenyno ateitį, dažnai gailisi, kad neturime daugiau laiko vandenyne ar prie jo. Šį pavasarį Monake buvau šiek tiek šokiruotas sužinojęs, kad mūsų belangė konferencijų salė iš tikrųjų yra po Viduržemio jūra.

Šiuose susitikimuose aptariame gausos atkūrimą, užtikrinimą, kad vandenynas ir toliau gamintų deguonį ir kauptų perteklinį anglies dioksido išmetimą – visas šias paslaugas veikia žmogaus veikla. Svarbu tai, kad vandenynas taip pat suteikia beribes galimybes poilsiui ir malonumams, kaip gali paliudyti milijonai žmonių, kurie vyksta atostogauti į pajūrį.

Per dažnai nepasinaudoju man prieinamomis galimybėmis, gyvenant pakrantėje. Praėjusią vasarą turėjau nuostabią dienos išvyką, kurios metu aplankiau keletą ypatingų salų ir net užkopiau į istorinio Seguino švyturio viršūnę. Šios vasaros nuotykių sąraše buvo ir dienos išvyka į Monheganą. Tiems, kurie lankosi geru oru, Monheganas skirtas žygiams pėsčiomis, istorinių pastatų apžiūrėjimui Švyturio kalvoje, galerijų lankymui, šviežių jūros gėrybių valgymui ar vietinio alaus mėgavimuisi. Tai vieta, kurioje trūksta vandens, bet daug žavesio ir istorijos. Dvylika mylių nuo Meino pakrantės, joje žmonės gyvena jau daugiau nei 400 metų. Ištisus metus čia gyvena mažiau nei 100 žmonių, tačiau vasarą tūkstančiai žmonių laivu leidžiasi į šią kelionę.

Mums plaukiant Monhegano salos link, kur praleisime dieną, per laivo priekį skraidė mormonai. Įplaukus į uostą mus pasitiko kormoranų, kirų ir kitų jūros paukščių čiulbėjimas. Taip pat pasitiko ir salos užeigų keleiviai, pasiruošę paimti nakvynės svečių bagažą, kai saulėtą dieną išlipome iš laivo ir įplaukėme į salą.

Nebūčiau atlikęs savo darbo, jei nepaminėčiau, kad Monhegano omarų žvejyba yra bendruomenės išteklius, kolektyviai valdomas ir kolektyviai žvejojamas, o pastaruoju metu ją prižiūri Meino jūrų išteklių departamentas. Beveik šimtmetį Monhegano omarų žvejų šeimos į vandenį įleisdavo spąstus Spąstų dieną (dabar spalį) ir maždaug po šešių mėnesių ištraukdavo juos į krantą. Jos buvo vienos pirmųjų, kurios į jūrą paleido per mažus omarus, kad jie dar paaugtų. Ir jos žvejoja omarus žiemos mėnesiais, kai didesnės kainos gali priversti atsispirti orams. 

Grįžimas į Butbėjaus uostą buvo savaip žavus: išmanantis kapitonas, pastebėtas ryklys, daugiau mormonų ir kelios jūrų kiaulės. Dalijomės savo erdve su kitais. Sutikome žemyno žvejų šeimos moteris, grįžtančias iš dienos išvykos, girdėjusias apie mėlynųjų tunų gaudymą ir mojančias savo šeimoms, kai jos mus palydėjo. Du jauni berniukai stovėjo priekyje su daug didesniu pasitikėjimu ir džiaugsmu nei per pirmąją savo kelionę tą rytą, kai jų nerimastingos rankos įsikibusios į turėklus, pripratusios prie bangų. Kai efektyvi įgula pririšo valtį prie prieplaukos ir mes išsirikiavome, kad padėkotume kapitonui išlipdami, vienas iš berniukų pažvelgė į ją ir tarė: „Plaukti vandenynu buvo puiku. Ačiū.“

Kartais, kai iki kaklo apimti mintys apie „kas?“, „jei?“ ir „kas būtų?“, vandenynui ir jame slypinčiam gyvenimui gresiančios grėsmės atrodo neįveikiamos. Galbūt tai yra akimirkos, kai turime prisiminti dėkingumo jausmą, kylantį po puikios dienos jūroje, ir bendruomenės galią atkurti. Man patinka galvoti, kad esu dėkinga „The Ocean Foundation“ bendruomenei kiekvieną dieną – ir taip pat tiesa, kad galbūt nepakankamai padėkoju jums visiems už jūsų teikiamą paramą.

Taigi, ačiū. Ir tegul jums patinka leisti laiką prie vandens, ant vandens ar vandenyje.